Angry Puppies

Šįvakar stebėjom besileidžiančią saulę nuo savo namo stogo. Išsiblaškę elektrikai/statybininkai/stogų lopytojai pamiršo uždaryti dureles, užkabinti spyną ir nuimti kopėčias. Mes savaitę stebėjome žydro dangaus lopinėlį šviečiantį pro mažą medinių durų plyšį, kol šiandien įsidrąsinome ir pakilome aukštyn.

Susikrovėme kraitelę vaisių ir tiesiog stebėjome skrendančius oro balionus, žmones laistančius gėles savo balkonuose, besileidžiančią saulę.

Aš visai laukiu rudens. Eikime gerti arbatos ten pat.

Kãtarsis [gr. katharsis — apvalymas, taurinimas]: 1. vidinių konfliktų, įtampos sumažinimas, užslopintų polinkių išlaisvinimas, juos pergyvenus, ypač meno pagalba; 2. psichoanalizėje — žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš traumatinio pobūdžio pergyvenimų; sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną.

Daina po dainos pasipylė ašaros ir teko prisiminti šį žodį.

Atsibundu nuo dar vėsaus oro gūsio pro pravirą langą. Rytinė gaiva maišosi su ant ąžuolinės skrynios džiūstančių mėtų kvapu. Mano vyro blakstienos virpa kartu su saulės spinduliais. Mūsų šuo miega šalia lovos užvertęs visas kojas į lubas ir šypsosi.

Verdu rytietišką kavą. Kava suputoja.

Pirmą kartą.

Antrą.

Trečią.

Gerdama ją balkone apžiūriu savo augalus. Eglutė leidžia naujus spygliukus. Per pastaruosius metus nenumarinau nė vieno augalėlio.

Surišu raudonus plaukus baltu kaspinu ir iš spintos traukiu raudoną suknelę. Aunuosi juodus batelius baltomis nosytėmis ir į savo pintą krepšį įsidedu obuolį.

Darbe sulaukiu 23 komplimentų.

Dar tiek pat komplimentų sulaukiu iš vyro, kai grįžtu namo.

Tyliai groja patefonas, kvepia šviežios bandelės ir kakava. Regis, pavyko persikelti į taip pasiilgtus šešiasdešimtuosius kažkur Anglijoje.

Mėtos vis dar džiūva. Prasideda dar viena mūsų vasara.

Duokit, Dievai, bent dalelę Audrey kiekvienoje iš mūsų.

Žiūrėk į mane, kai pakeliu akis į tave.

Švelniai kramtyk savo lūpas.

Šypsokis tyliai paniręs į savo mintis. Aš žinau, kad jose aš.

Atitrauk savo koją, kai mano pėda prisiliečia prie tavosios.

Pats priliesk mano pėdą.

Įkvėpk, kai pasilenkiu prie tavęs.

Nenuleisk akių.

Dar ilgiau.

Naktį pilkoje tamsoje bandyk nežiūrėt į mane.

Slinkis vis arčiau manęs.

Riedėk nuo manęs, nes šalia manęs būti negali.

Kvepėk, kad net pabusčiau.

Bijočiau atsimerkti.

Lyžtelėčiau savo lūpas.

Bijočiau, kad tu stebi mane.

Vos kvėpuodama slinksiuosi arčiau.

Kad užsisuktum.

Kad kvepėtum.

Kad užmigčiau.

Ryte paliesi mano pėdą.

Ausį.

Ranką.

Kramtysi savo lūpas.

Norėsi paliesti.

Ranką.

Dink.

Būk svetimas, nes aš noriu, kad tai niekada nesibaigtų.

Lyriniais nukrypimais iš savo sielos tamsumos sveikinu nepalikusius mano dienoraščio ir linkiu kuo skubiau išsimaudyti po pavasariniu lietumi ir įsigyti bent tuziną strazdanų. Kuo gyva piktų šuniukų padangė? Labai maloniais rūpesčiais. Skaičiuojam dienas (na, tiksliau, mėnesius) iki lemtingojo TAIP. Tikriausiai jau esame jį vienas kitam pasakę ir ne po vieną tūkstantį kartų. Bet tradicinis auklėjimas matyt daro savo. Mano didysis rūpestis žinoma yra suknelė. Kitos laimingosios suknelę išsirenka pačią pirmą. Aš vis nepritampu ir vis neturiu su kuo staipytis prieš veidrodį.

Zuikis nematytas ramiai sau augina barzdą ir kviečia mane į pasimatymus su dviračiais. Mes gi dviratuoti. Labai smagu. Dar smagiau bus, kai pagaliau prisiveršim paštininko krepšį prie mano dviračio vairo, aš jį prisikrausiu pilną maisto ir vyno ir išdumsim kur nors sumerkt kojas į ledinį vandenį.

Uodeguotas draugas Satas gavo dovanų nuostabias šukas, kurių pavadinimo neminėsiu, nes niekas man nemoka už reklamą. Nors jis jų nekenčia (kaip ir kiekvienų šukų), bet man tai nė motais. Grėbliuoju po jo kailį ir džiaugiuos, kad kuokštais atgula į maišą, o ne ant juodo megztinio.

Žaliasis prakeiksmas regis tyko už kampo. Šį kartą mano vazonuose kaip niekad gausu gėlių. Šiuo metu jos glaudžias visai šalia mūsų lovos, nes balkone minus daug buvo pastarosiomis naktimis. Ir čia joms regis visai patinka. Bet jaučiu aš to prakeiksmo grėsmę, nes juk negali viskas būti gerai (jei nesekate mano dienoraščių, tai paieškokite kitų įrašų apie žaliąjį prakeiksmą).

Mažieji malonumai… Jie virto visai dideliais. Vis storėjanti plokštelių krūva džiugina akį. Ir AUSĮ. Žinoma. Pluoštas nuotraukų laukia, kol jas suklijuosim į nuostabų naują albumą. Atostogų nuotraukos pasieks mus jau kitą savaitę. O jau kitos atostogos ant nosies. Šį kartą labai paprastai ir nuostabiai kartu: Praha. Kaip ir svajota. Po 3 savaičių. Pakeliui užsukant į AC/DC koncertą.

Sakykit ką norit. Jaučiuos laimingiausia pasaulyje. Net tas lietus už lango verčia mane šypsotis. Kas turi šienligę, supras.

Pasakykit, kad ir jums gerai. m?

Aš žinau tave. Žinau, ką reiškia, kai glostai savo riešą. Kai pakeli akis ir ieškai manųjų. Žinau, ką reiškia tavo nervingas bandymas patogiai suriesti kojas po savimi. Ir žinau, kas slypi už tavo lūpų. Žinau, kad tu negali tylėti.

Tu negali tiesiog leisti tekėti laikui, vandeniui, alui, kraujui. Tau reikia įkišti savo mažąjį pirštelį ir lyžtelėti to manojo skonio. Ir sudrumsti viską savimi.

Net ir žinodama, kad sudrumsi visą mano ramybę įsileidau tave ir leidau tipenti po mano namus. Tu kilnojai daiktus nuo lentynų. Mačiau, nes nepastatei jų atgal ir palikai švarias neapdulkėjusias vietas visų teismui. Tu uostei mano kvepalus ir aliejus ir slapta atvėrei mano rūbų spintą. Klausydama mano muzikos, vadinai ją sava. Ir net nesiruošei išeiti.

Aš tikiuos, jog esu vienintelis žmogus, kuriam tu rūpi. Ir labai tikiuos, kad dėl visko aš esu neteisi.

Kažkur širdyje maniau, kad mes tikrai nepabusime 7 ryto. Tikrai maniau, kad tas vynas tekantis vietoj kraujo ir tik 5 miegotos valandos padarys savo ir mes pramiegosime tą vienintelį keltą. Kažkaip net nesisielojau dėl to ir maniau, kad dar viena diena paplūdimyje bus visai turininga.

Ir mes vis tiek pabudom. Iš Paleohora miestelio pajudėjome į Sougia iš kurios tęsėme kelionę keltu. Pažiūri į dešinę - mėlyna jūra, mėlynas dangus… Pažiūri į kairę - tarpekliai tarpeklėliai ir tvirtovių griuvėsiai. Kurgi mus plukdo šis baltai mėlynas keltas?

Šios dienos mūsų vienintelio iššūkio vardas - Samarijos tarpeklis. 13 kilometrų aukštyn kalnu per kaitrą ir akmenis.

Iš tiesų, nenoriu nieko daug pasakoti apie patį kopimą. Tai buvo džiaugsminga visos mūsų kelionės pabaiga ir tyli meditacija.

Žinojau, jog jei įveiksiu šitą, tai visa kita bus niekai.

Gerai, kad praėjus pusei metų tai prisimenu.

Gal jau būtų laikas man sugrįžti?

Rytas kempinge buvo labai tingus. Vėlyvi pusryčiai. Sotūs pusryčiai. Nusprendėm aplankyti Gramvousa pusiasalį, kuris atrodė yra taip arti. Na, gal koks 50 km. Žinoma, neapskaičiavom, kad iki jo besitęsiančiu žvyrkeliu paskutinius kilometrus važiuosime valandą. Ir žinoma nesitikėjom, kad atvažiavus rasime mažutę stovėjimo aikštelę ant aukšto kalno su teroristais ožiais. Jiems labai patiko bulvių traškučiai su bazilikais. Hmm, einame kartu su visais, nes nežinome kur turėtume eiti. Einame raudonais akmenimis ir pasidengiame raudonomis dulkėmis.  Iš kažkur lyg ir atsklinda susižavėjimo šūksniai. Ir po akimirkos, nusileidę dar keletą metrų žemyn kalnu, suprantame kodėl. Ach ach.

Pasibaigia raudonos dulkės ir kojos pasineria į baltą minkštą smėlį. Randu kriauklių. Pirmoji vieta, kur jūra duoda daugiau nei akmenis. Renku ir nešuos pilnas saujas.  Brendu per žydrą vandenį ir galvoju, kiek kartų apie tokį vandenį galvojau ar jis tikrai toks. Randu rausvo smėlio pakrantę. Randu žalią kriauklę su rudais taškeliais. Stovim ant akmenų. Ant kojų blizga druskos kristalėliai.

Ir vėl kylam aukštyn. Raudonos dulkės.

Vakare sustojame kiekviename mažame miestelyje ir ragaujame ten gaminamo vyno.

Geriant tą vyną reikia prisikasti.

Suvalgome melioną ir kalną persikų. Vynas nesibaigia. Rytoj paskutinė diena.

Kokiais įdomiausiais žodžiais buvote kada nors pažadinti? Vat man Kourna ežero pakrantėje ankstų pirmadienio rytą teko pabusti išgirdus „Anita, ar nori pamatyti vėžlį?“. Patikėkit, iš palapinės išropojau kaip koks tūkstantis vėžlių kartu sudėjus. Per šaltą ir drėgną molį nutipenome iki ežero pakrantės. Vos prieš minutėlę čia rytine saule džiaugėsi vidutinės keptuvės dydžio vėžlys. Vaikštom kaip neramios sielos aplink akmenis ir bandome žolių raizgalynėse įžiūrėti gyvybės užuominas. Zuikis nematytas randa krabą. Kol aš ateinu, krabas pasislepia po akmeniu. Kadangi tai jau trečias krabas, kurio nepamatau, imuosi drastiškų priemonių. Sukrutinu akmenį ir įsibrendu į krabo teritoriją. Baisingai įsižeidęs jis išropoja pažiūrėti kas trukdo jo rytinės kavos gėrimą. Atsiprašau atsiprašau. Zuikis nematytas toliau vaikšto aplink, o toliau aprašomas scenarijus kartojasi bent tris kartus. Zuikis nematytas pamato vėžlį. Tylutėliai mane perspėja. Aš prieinu. Vėžlys dingsta. Nu kodėl. Lieku stovėti vienoj vietoj su viltimi, kad vėžliai nustos iš manęs šaipytis. Ir jie nustoja. Bent jau vienas. Lėtai išplaukia iš žolių ir plaukia į krantą. Sustoja pusiaukelėje ir iškiša snukelį pasišildyti saulėje. Tylus kaip vėjelis mano „jėėėė“ jo neišgasdina ir jis dar šiek tiek prisiartina. jėėė.

Taigi. Sotūs pusryčiai ir mes vėl sėdame į savo jau nelabai baltą mašinėlę. Šiandien mūsų tikslas - antras pagal dydį Kretos miestas Chania.

Miestas mus pasitinka labai aktyviu eismu ir mokamomis stovėjimo aikštelėmis. Mieste verda gyvenimas. Nepaisant alinačio karščio, kuris mieste tapo nevaldomas. Mes gi norime į turgų. Prisiskaitėme apie įvairius skanumynus ir gražumynus ant prekystalių, taigi paliekame maškę kažkieno kieme ir patraukiame į centrą. Turgus tai didelis kryžiaus formos pastatas, kuris teikia taip trokštamą pavėsį ir vilioja tūkstančiais kvapų. Apžiūrinėjame prieskonių lėkštes, riešutų maišus, ragaujame saldainių, alyvuogių, duonų. Akis patraukia gal kiek makabriškas vaizdelis.

Vegetarų ir šiaip jautrių žmonių prašau susilaikyti nuo skaitymo.

Šaldytuvuose ištempsti per visą ilgį kabo triušeliai. Kad tai kažkada buvo skeltalūpiai ilgaausiai išduoda paliktas kailiukas ant galinių kojelių. Visas kitas kailis yra švariai nuluptas. Tas raudonas meno kūrinys iš raumenų ir sausgyslių primena vaizdus iš vadovėlio ar Da Vinčio piešinius. Įdomi detalė, triušeliai vis dar žiūri savo didelėmis akimis.

Jau galite skaityti, mielieji.

Iš turgaus išeiname nešini nuostabiai skaniais migdoliniais sausainiais. Jaučiausi kaip Alisa veidrodžio karalystėje: prie žemės spaudžiantis karštis, o aš kemšu sausainius. Dar įsigijau nuostabią dovaną sau: gal 25 cm ilgio cinamono lazdelių ryšulėlį.

Laikas išbandyti Chanios paplūdimius. Kaip ir anksčiau šiaurinėje dalyje mus vėl pasitinka milžiniškos bangos. Truputį gąsdinančios savo dydžiu, bangos pateikia dar vieną netikėtumą. Didelės bangos atneša ne pieno ir ne alaus putas… Jos pilnos jūržolių. Bandymas atsigaivinti pasibaigia nemaloniai ilgu bandymu iškrapštyti visus žolių likučius iš netikėčiausių vietų. Prie dušo susidarė eilutė. Gerai, turime visą dieną. Ką gi norime nuveikti.

Planas: aplankyti vienuolyną, kuris yra netoli Chanios. Nusileisti kalnu žemyn (kaip netikėta) ir surasti 300 metrų gilyn besitęsiančią olą, kurios gale renkasi melstis vienuoliai.

Gerai. Iškeliaujame. Užvažiuojame į akmenuotą kalną ir palikę maškę tipename laipteliais žemyn. Žemyn žemyn žemyn. Pagaliau sutinkame driežų. I’m the lizard king. ja ja.

Apgriuvęs vienuolynas. Ola. Užeiname. Kaip ir kiekvienoje oloje čia daugybė ožkų spiriukų. Leidžiamės vėl. Daug laiptelių. Daug daug. Tūkstančiai.

Vienuolynas. Kaip sužinojome vėliau, apleistas viduramžiais dėl nesibaigiančių piratų antpuolių. Pasidairome aplink. Pavaikščiojame tiltu. Pasižvalgome į bažnytėlę pro vitražinius langelius. Pabandau surasti įėjimą į namą be durų, langų ir stogo. Namo viduryje auga alyvmedis. Užeinu į olą už bažnyčios. Čia randu beirstantį ožio lavonėlį. Kažkur šmėsteli mintis, kad tai galėtų būti vilkų ola, o čia jų virtuvė.

Pasibastome aplink ir kylame atgal neradę vienuolių olos. Grįžę sužinojome, kad mes ją paprasčiausiai praėjome. Kilti į viršų - mūsų mėgstamiausias užsiėmimas. Išsimaudau po „buteliniu“ dušu.

Grįžtame į Chania. Ieškome kempingo. Jis gudriai paslėptas. Bet mes spėjame jį atrasti iki sutemstant. Kainos itin nesikandžioja.

Pasistatome palapines ir suvokiam, kad atvykom į tikrą civilizaciją. Karštas dušas, karšta vakarienė ir atvėsinti vaisiai sename šaldytuve, kuris užkabinamas kabliuku. Po tokių malonumų bandome ragauti vietinėje parduotuvėje pirktą vyną. Įdomi detalė. Jis supiltas į alaus butelį. Užkimštas taip pat alaus kamščiu. Atkemšame. Pasklinda įdomus kvapas. Įsipilame. Paragaujame. Ir.. o vaikyti. Tai buvo baisiausia ką esu gėrusi savo noru ir žinodama. Vynu iš puodelio palaistome alyvmedžius, o likusį butelį išmetame kartu su apelsinais iš Agripoulos. Grįžtame prie jau patikrinto skonio sangrijos. Bet akytės merkias merkias… Labai nesispyriojame.

Draugiškas krabas.

Surask vėžliuką.

Nedraugiška jūra ir Chania tolumoje.

Vienuolyno tiltas per tarpeklį.

Bažnyčia iškalta tiesiog uoloje.