Kažkur širdyje maniau, kad mes tikrai nepabusime 7 ryto. Tikrai maniau, kad tas vynas tekantis vietoj kraujo ir tik 5 miegotos valandos padarys savo ir mes pramiegosime tą vienintelį keltą. Kažkaip net nesisielojau dėl to ir maniau, kad dar viena diena paplūdimyje bus visai turininga.

Ir mes vis tiek pabudom. Iš Paleohora miestelio pajudėjome į Sougia iš kurios tęsėme kelionę keltu. Pažiūri į dešinę - mėlyna jūra, mėlynas dangus… Pažiūri į kairę - tarpekliai tarpeklėliai ir tvirtovių griuvėsiai. Kurgi mus plukdo šis baltai mėlynas keltas?

Šios dienos mūsų vienintelio iššūkio vardas - Samarijos tarpeklis. 13 kilometrų aukštyn kalnu per kaitrą ir akmenis.

Iš tiesų, nenoriu nieko daug pasakoti apie patį kopimą. Tai buvo džiaugsminga visos mūsų kelionės pabaiga ir tyli meditacija.

Žinojau, jog jei įveiksiu šitą, tai visa kita bus niekai.

Gerai, kad praėjus pusei metų tai prisimenu.

Gal jau būtų laikas man sugrįžti?

Rodyk draugams

Rytas kempinge buvo labai tingus. Vėlyvi pusryčiai. Sotūs pusryčiai. Nusprendėm aplankyti Gramvousa pusiasalį, kuris atrodė yra taip arti. Na, gal koks 50 km. Žinoma, neapskaičiavom, kad iki jo besitęsiančiu žvyrkeliu paskutinius kilometrus važiuosime valandą. Ir žinoma nesitikėjom, kad atvažiavus rasime mažutę stovėjimo aikštelę ant aukšto kalno su teroristais ožiais. Jiems labai patiko bulvių traškučiai su bazilikais. Hmm, einame kartu su visais, nes nežinome kur turėtume eiti. Einame raudonais akmenimis ir pasidengiame raudonomis dulkėmis.  Iš kažkur lyg ir atsklinda susižavėjimo šūksniai. Ir po akimirkos, nusileidę dar keletą metrų žemyn kalnu, suprantame kodėl. Ach ach.

Pasibaigia raudonos dulkės ir kojos pasineria į baltą minkštą smėlį. Randu kriauklių. Pirmoji vieta, kur jūra duoda daugiau nei akmenis. Renku ir nešuos pilnas saujas.  Brendu per žydrą vandenį ir galvoju, kiek kartų apie tokį vandenį galvojau ar jis tikrai toks. Randu rausvo smėlio pakrantę. Randu žalią kriauklę su rudais taškeliais. Stovim ant akmenų. Ant kojų blizga druskos kristalėliai.

Ir vėl kylam aukštyn. Raudonos dulkės.

Vakare sustojame kiekviename mažame miestelyje ir ragaujame ten gaminamo vyno.

Geriant tą vyną reikia prisikasti.

Suvalgome melioną ir kalną persikų. Vynas nesibaigia. Rytoj paskutinė diena.

Rodyk draugams

Kokiais įdomiausiais žodžiais buvote kada nors pažadinti? Vat man Kourna ežero pakrantėje ankstų pirmadienio rytą teko pabusti išgirdus „Anita, ar nori pamatyti vėžlį?“. Patikėkit, iš palapinės išropojau kaip koks tūkstantis vėžlių kartu sudėjus. Per šaltą ir drėgną molį nutipenome iki ežero pakrantės. Vos prieš minutėlę čia rytine saule džiaugėsi vidutinės keptuvės dydžio vėžlys. Vaikštom kaip neramios sielos aplink akmenis ir bandome žolių raizgalynėse įžiūrėti gyvybės užuominas. Zuikis nematytas randa krabą. Kol aš ateinu, krabas pasislepia po akmeniu. Kadangi tai jau trečias krabas, kurio nepamatau, imuosi drastiškų priemonių. Sukrutinu akmenį ir įsibrendu į krabo teritoriją. Baisingai įsižeidęs jis išropoja pažiūrėti kas trukdo jo rytinės kavos gėrimą. Atsiprašau atsiprašau. Zuikis nematytas toliau vaikšto aplink, o toliau aprašomas scenarijus kartojasi bent tris kartus. Zuikis nematytas pamato vėžlį. Tylutėliai mane perspėja. Aš prieinu. Vėžlys dingsta. Nu kodėl. Lieku stovėti vienoj vietoj su viltimi, kad vėžliai nustos iš manęs šaipytis. Ir jie nustoja. Bent jau vienas. Lėtai išplaukia iš žolių ir plaukia į krantą. Sustoja pusiaukelėje ir iškiša snukelį pasišildyti saulėje. Tylus kaip vėjelis mano „jėėėė“ jo neišgasdina ir jis dar šiek tiek prisiartina. jėėė.

Taigi. Sotūs pusryčiai ir mes vėl sėdame į savo jau nelabai baltą mašinėlę. Šiandien mūsų tikslas - antras pagal dydį Kretos miestas Chania.

Miestas mus pasitinka labai aktyviu eismu ir mokamomis stovėjimo aikštelėmis. Mieste verda gyvenimas. Nepaisant alinačio karščio, kuris mieste tapo nevaldomas. Mes gi norime į turgų. Prisiskaitėme apie įvairius skanumynus ir gražumynus ant prekystalių, taigi paliekame maškę kažkieno kieme ir patraukiame į centrą. Turgus tai didelis kryžiaus formos pastatas, kuris teikia taip trokštamą pavėsį ir vilioja tūkstančiais kvapų. Apžiūrinėjame prieskonių lėkštes, riešutų maišus, ragaujame saldainių, alyvuogių, duonų. Akis patraukia gal kiek makabriškas vaizdelis.

Vegetarų ir šiaip jautrių žmonių prašau susilaikyti nuo skaitymo.

Šaldytuvuose ištempsti per visą ilgį kabo triušeliai. Kad tai kažkada buvo skeltalūpiai ilgaausiai išduoda paliktas kailiukas ant galinių kojelių. Visas kitas kailis yra švariai nuluptas. Tas raudonas meno kūrinys iš raumenų ir sausgyslių primena vaizdus iš vadovėlio ar Da Vinčio piešinius. Įdomi detalė, triušeliai vis dar žiūri savo didelėmis akimis.

Jau galite skaityti, mielieji.

Iš turgaus išeiname nešini nuostabiai skaniais migdoliniais sausainiais. Jaučiausi kaip Alisa veidrodžio karalystėje: prie žemės spaudžiantis karštis, o aš kemšu sausainius. Dar įsigijau nuostabią dovaną sau: gal 25 cm ilgio cinamono lazdelių ryšulėlį.

Laikas išbandyti Chanios paplūdimius. Kaip ir anksčiau šiaurinėje dalyje mus vėl pasitinka milžiniškos bangos. Truputį gąsdinančios savo dydžiu, bangos pateikia dar vieną netikėtumą. Didelės bangos atneša ne pieno ir ne alaus putas… Jos pilnos jūržolių. Bandymas atsigaivinti pasibaigia nemaloniai ilgu bandymu iškrapštyti visus žolių likučius iš netikėčiausių vietų. Prie dušo susidarė eilutė. Gerai, turime visą dieną. Ką gi norime nuveikti.

Planas: aplankyti vienuolyną, kuris yra netoli Chanios. Nusileisti kalnu žemyn (kaip netikėta) ir surasti 300 metrų gilyn besitęsiančią olą, kurios gale renkasi melstis vienuoliai.

Gerai. Iškeliaujame. Užvažiuojame į akmenuotą kalną ir palikę maškę tipename laipteliais žemyn. Žemyn žemyn žemyn. Pagaliau sutinkame driežų. I’m the lizard king. ja ja.

Apgriuvęs vienuolynas. Ola. Užeiname. Kaip ir kiekvienoje oloje čia daugybė ožkų spiriukų. Leidžiamės vėl. Daug laiptelių. Daug daug. Tūkstančiai.

Vienuolynas. Kaip sužinojome vėliau, apleistas viduramžiais dėl nesibaigiančių piratų antpuolių. Pasidairome aplink. Pavaikščiojame tiltu. Pasižvalgome į bažnytėlę pro vitražinius langelius. Pabandau surasti įėjimą į namą be durų, langų ir stogo. Namo viduryje auga alyvmedis. Užeinu į olą už bažnyčios. Čia randu beirstantį ožio lavonėlį. Kažkur šmėsteli mintis, kad tai galėtų būti vilkų ola, o čia jų virtuvė.

Pasibastome aplink ir kylame atgal neradę vienuolių olos. Grįžę sužinojome, kad mes ją paprasčiausiai praėjome. Kilti į viršų - mūsų mėgstamiausias užsiėmimas. Išsimaudau po „buteliniu“ dušu.

Grįžtame į Chania. Ieškome kempingo. Jis gudriai paslėptas. Bet mes spėjame jį atrasti iki sutemstant. Kainos itin nesikandžioja.

Pasistatome palapines ir suvokiam, kad atvykom į tikrą civilizaciją. Karštas dušas, karšta vakarienė ir atvėsinti vaisiai sename šaldytuve, kuris užkabinamas kabliuku. Po tokių malonumų bandome ragauti vietinėje parduotuvėje pirktą vyną. Įdomi detalė. Jis supiltas į alaus butelį. Užkimštas taip pat alaus kamščiu. Atkemšame. Pasklinda įdomus kvapas. Įsipilame. Paragaujame. Ir.. o vaikyti. Tai buvo baisiausia ką esu gėrusi savo noru ir žinodama. Vynu iš puodelio palaistome alyvmedžius, o likusį butelį išmetame kartu su apelsinais iš Agripoulos. Grįžtame prie jau patikrinto skonio sangrijos. Bet akytės merkias merkias… Labai nesispyriojame.

Draugiškas krabas.

Surask vėžliuką.

Nedraugiška jūra ir Chania tolumoje.

Vienuolyno tiltas per tarpeklį.

Bažnyčia iškalta tiesiog uoloje.

Rodyk draugams

Saulė ryte kyla už kalno. Mes ilgiau liekame šešėlyje. Bet nusprendžiam, kad tikrai neverta miegoti ir ropojame lauk iš savo palapinės. Po pusrytinio arbūzo laukia malonios kasrytinės maudynės jūroje. Rytais jūra vėsi.

Vėl keliaujame tolyn. Pietine pakrante ir kalnais bei tarpekliais. Vienas tarpeklis pasirodė be galo įspūdingas. Net sustojome pasigrožėti jo didingumu. Pyškinome mus apsupusius kalnus ir akmenis. Dabar žiūrint į nuotraukas net keista. Atrodo, kad jose maži akmenukai ir maži kalneliai. Mums tikrai reikės naujo objektyvo.

Mūsų tikslas: Preveli lagoon. Aukštas kalnas, nuo kurio reikėjo nusileisti per patį karštį, palmių miškelis (šįkart tikras, o ne susodintas), akmenuotas jūros krantas ir per paplūdimį tekantis upelis. Labai šaltas upelis. Kadangi paplūdimyje neradome dušų, nuplauti sūrų vandenį naudojome būtent jį. Išėjome pasivaikščioti po tą palmių giraitę. Visur kabo ženklai, kad stovyklauti negalima. Po jais pastatytos palapinės. Kažkaip labai jau hipiškai man viskas čia atrodo. Einam palei upelį, kol prieiname mažą kriokliuką. Kaip gi mes neįlįsim po juo.  Vanduo čia ledinis. Bet labai gera. Turime tik vieną butelį vandens. Ir jis jau pustuštis. Mūsų laukia ilga kelionė į kalno viršų, kur liko mašina.

Kaip supratome vėliau, nusileisti būna visada sunkiau ir lėčiau. Kadangi tai buvo pirmasis ilgesnis leidimasis per kaitrą, tai atrodė labai nepakeliama. Bet užkilti sekėsi visai neprastai. Dar niekada manimi taip nežliaugė prakaitas.

Užmigau mašinoje. Pabudau mažame miestelyje Agripoulos, kur mus pasitiko prieskonių krautuvėlės šeimininkas. Jis išsamiai papasakojo apie miestelio istoriją, davė žemėlapį, privaišino įvairaus skonio alyvuogėmis, duona, rači ir palinkėjo sugrįžti.

Pasinaudojome jo žemėlapiu ir pamatėme senąjį nekropolį, pastatytą ant antikinės šventyklos žemės, jonėninę koloną, kuri vieniša stovėjo gatvės gale, laiptus į bažnyčios kiemą, kurių pirmoji pakopa padaryta iš mažutėlio marmurinio vaiko karstelio dangčio, uždegėme žvakeles mažoje bažnytėlėje, pažiūrėjome į krokliukus, gėreme vandenį iš šaltinio, skynėme nevalgomus apelsinus, lauro lapus, prisiglaudėm prie 2000 metų senumo platano medžio…

Nusprendėme palikti Kretos pietus ir kilti į viršų. Mūsų vakaro tikslas - Kourna Lake. Kuo gi nusipelnė ežeras, kad mes pakeitėme sav judėjimo kryptį? Pirmiausia tai ežeras Kretoje! Antriausia - ten yra įvairiausios gyvūnijos. Mus pasitiko mažos suvenyrų parduotuvės ir maži barai (tikrai ne tavernos), nes iškabos ir meniu iš tolo kvietė ir viliojo užrašais “Šašlyk”, “Boršč”. Įdomu įdomu. Skubame išsinuomoti vandens dviračius ir pasiplaukioti ežere norėdami surasti pažadėtuosius gyvūnėlius: vėžlius, žuvis, krabus ir kitus. Dviračius nuomojantys vaikinas ir mergina primygtinai siūlo mums kalbėti rusiškai, o sužinoję, kad mes esame iš Lietuvos, išvis nustojo kalbėti angliškai.

Taigi, plaukiojome beveik pusantros valandos, tačiau mūsų akis nudžiugino tik milžiniškos baltos ir oranžinės žuvys. Tokių žioplinėtojų buvo visai nemažai, tačiau saulei leidžiantis ežeras vis tamsėjo ir smalsuoliai liūdni suko į krantą.

Ką gi, pasistatėme palapines ant čiobreliais apaugusio ežero kranto. Kadangi visi jau buvome pavargę nuo nesibaigiančio stovyklavimo, nusprendėme pasilepinti vakariene vienoje iš kavinių. išsirinkome labiausiai nerusiškai atrodančią kavinę ir meiliai susėdome. Hmm, kepta menkė, troškintas ėriukas, vėlgi dubuo salotų bei kepti baklažanai. Desertas mane labai sužavėjo - tai varške įdaryti kepti pyragėliai valgomi užpilant medaus. Vaje. Prisiminiau, kad žadėjau juos iškepti, bet tik susiradau receptą.

Miegoti buvo šalta. Nesijuokit. Labai jau drėgnas oras ten. O ryte…

Agia Galini

Įspūdingasis tarpeklis, kuris nuotraukose atrodo kaip akmenų krūva

Preveli lagoon su tekančiu upeliu

Nekropolis

Platano medis matęs tikrai daug

Suvenyrų krautuvėlės sargas

Rodyk draugams

Miegam labai neramiai. Vis atrodo, jog tamsiosios jėgos nori nuversti mūsų mažąją palapinę. Girdime kaip jos šnarėdamos vaikšto aplink ir ieško bent menkiausio plyšelio pro kurį galėtų ištraukti mano nuogą koją. Be visų siaubingų garsų ir guldančio vėjo turime dar vieną problemėlę: nenusipirkome minkštų kilimėlių. Miegame ant smėlio, kuris visai nėra minkštas. Ką jau kalbėti apie akmenėlius, kurių nepastebėjome ir neišrinkome naktį.

Apie 6 valandą nusprendžiu nebesikankinti ir išropoju iš palapinės. Basomis tipename link uolų į kurias daužosi iš pažiūros šaltos bangos. Uolos švelniai žalsvos. Renku baltus marmurinius akmenukus. Turiu visą saują.

Pradeda kilti saulė. Pradedu galvoti, kad visai laiku atsikėlėm. Nuostabus saulėtekis. Prie žalių uolų.

Kartu su ožkomis grįžtame ir susipakavę dingstame iš slaptojo paplūdimio.

Traukiame į pietus. Sustojame mažame miestelyje (Kato Zakros) ir išsimaudome saule žėrinčioje jūroje. Ieškome kelio į kitą kaimelį ir atrandame tarpeklį, kurio pavadinimas mūsų visai nežavi. “Dead’s Gorge”. Bet tas tarpeklis pilnas gyvybės. Čia ganosi ožkos, jas saugo labai draugiškas šuniukas, čia auga rūtos ir žydi oleandrai.

Keliaujame į Voila Handras kaimelį. Buvusį kaimelį. Jis vienišas ir apleistas stovi jau nuo viduramžių. O ten gražu. Saulė kaitina, o mes nuo jos slepiamės akmeniniuose namuose. Tvirtos sienos ir pro mažyčius langelius besiskverbianti šviesa, apvalūs balkonėliai ir maža bažnytėlė ant kalno. Gaivus gaivus gaivus vanduo iš šaltinio. Ir milžiniškas sodas. Gal visai norėčiau čia pasilikti.

Dieve, kaip karšta.

Mes važiuojame pietine pakrante. Sustojame Mirthos miestelyje, kuris džiugina baltais nameliais ir mėlynomis langinėmis. Kaip čia gražu, kaip čia gražu. Paplūdimio smėlis juodas. O vanduo skaisčiai žydras. Visur tiek daug kontrastų. Nardome, traukiame akmenukus iš jūros dugno. Regis net nejauti, kad už kelių kilometrų siaučia milžiniškas gaisras. Dega visas kalnas. Sraigtasparniai gabena vandenį. o aš žiūriu į mėlynas langines.

Mes jau protingesni. Žinom, kad čia pradeda temti anksti ir 9 vakaro jau pirštu į akį durk. Skubam į Agia Galini. Ten ten ten. O ten mus pasitinka akmenukais nuklotas jūros krantas. Dideliais ir mažais. Ir aukšta stati uola. Miegoti ant akmenų? Ar atsirėmus į uolą? Jau visai vėlu. Pradedam ropštis į uolą (vėliau atrandam, kad į ją nuo pat mašinos vinguriuoja takelis). Maža aikštelė ant kieto akmens pasirodo visai tinkama vieta prieglobsčiui. Apačioje ošia jūra, nuo viršaus rieda maži akmenukai. Labai romantiška. Sukraunam minimažulytį lauželį. Kad matytume, kiek sangrijos pripylėme į puodelį. Valgome arbūzą nusipirktą turguje. Spindi mėnulis.

Mes turime kilimėlius. Geltoną ir mėlyną. Prieš užmigdama dar pagalvoju, kad niekada neteko miegoti vos keli žingsniai iki jūros. Tiksliau, keli metrai žemyn. Man patinka.

Saulėtekis po košmariškos nakties

Prie įėjimo radome ožio kaukolę

Voila Handras: gyvenamo namo balkonėlis

Akcentėlis iš Mirthos

Dar vienas

Agia Galini: miegosim ant akmenų?

Rodyk draugams

Pramerkiu akis. Kambaryje dar tamsu. Zuikis nematytas pajutęs mano prabudimą meiliai priglunda ir ruošiasi sapnuoti mus toliau. Pažiūriu į laikrodį - 6:50. Užmerkiu akis ir tuoj pat suskamba žadintuvas. 7:00. Laikas keltis. Nieko sau atostogos, pasakysit. Nesvarbu.

Po keliolikos minučių geriam saldžią ir kvapnią graikiškai paruoštą kavą. Susipakuojame lagaminėlį ir lekiam iš dar tik bundančio Herakliono į pietus.

Važiuojam visai trumpai, nes pirmasis mūsų sustojimas - Knoso rūmai. Begalinis pasimetimas išvydus tuščias automobilių stovėjimo aikšteles ir nuobodžiaujančias kasininkes. Susimokam po 6 eurus ir kiūtinam skanauti istorijos. Akmenys, pamatai, aptrupėjusios kolonos, restauruoti kambariai, freskų reprodukcijos, turistų ir prieš du tūkstančius metų gyvenusių žmonių nugludinti laipteliai… Išeinu į balkoną. Esu karalienės apartamentuose. Po mano kojomis - milžiniška aikštė, kurioje vykdavo šventės. Kažkur manyje prabunda maža mergaitė ir primena apie karalaitiškas svajas, plazdančius šilkus ir gerbėjų minias puolančias po kojomis. O ką o ką?

Po dviejų valandų klajonių senovės pasaulyje vėl atsiduriame prie išėjimo. Tik šįkart ten kokie trys ar keturi autobusai iškratė savo turinį ir dabar tie šimtai žmonių grūdosi prie siauručių vartelių. Kokie mes gudrūs.

Galbūt dėl tų mano mergaitiškų svajonių išsipildymo akimirkų Knoso rūmus palieku su giliu atodūsiu. Kol kelionės draugai dalinasi savo įspūdžiais apie akmenų krūvas, aš tyliai vis dar jaučiu šilko plazdėjimą.

Konstantinos minėjo, kad turime pamatyti Dzeuso olą. Mes olas mėgstam. Bet už įėjimą nežadam mokėti 10 eurų. Pakeliui surandam Skotino cave. Tamsu, vėsu, drėgna, virš galvos skraido balandžiai, o urvo gilumoje cypsi šikšnosparniai. Čia uolos smarkiai serga. Joms varva nosys ir susidaro stalaktitai ir stalagmitai. Gražu.

Keliaujame toliau. Važiuojame pakrante į rytus. Žinoma, sustojame paplūdimyje. O, vaikyti. Nedrąsūs bandymai pabraidžioti po maloniai vėsų vandenį… Iš knygų buvom informuoti, kad vandenyje knibžda ežiai ir medūzos. Žmonės buvoję ten tik gūžčiojo pečiais ir sakė, kad meiliai maloniai maudėsi be jokių batų ir nieko nesutiko. Bandom ir mes. Sėkmingai. Kaip vėliau išsiaiškinome, bangos ir raudonos vėliavos reziduoja šiaurinėje dalyje. Bet dėl pavojingos jūros, mokamų gultų ir skėčių per daug nenusimename, nes randame nemokamus batutus. O pa pa. Malia beach. Verta užsukti vien dėl to.

Vakarop vis dar judėdami į rytus pasiekiame Sitia. Joje nieko nevyksta. Gatvėse beveik nėra eismo. Uoste ramiai prišvartuoti maži ir didesni laiveliai. Bet. Čia vienintelė vieta, kur radome ežiųųųųų. Apžiūrėjom iš arti, pasėdėjom greta ir viskas.

Skubam toliau į rytus. Ten mūsų šios dienos tikslas - Vai beach. Paplūdimys, kuriame auga vargšės palmės. Už to paplūdimio, perkopus kalną, patenki į slaptą paplūdimį. Apie jį mums papasakojo Konstantinos, kuris teigė, jog pats ten mėgsta pastovyklauti.

Kalnas pasitinka mus su gan atšiauriu vėju. Nusileidus nuo jo, vėjas nesumažėja, negana to, jis skaudžiai pučia smėlį į veidą ir kojas. Taigi, mes vargo pelės pasistatom palapinę medelių užuovėjoje, atsidarome butelį sangrijos ir tyliai medituojame praėjusią dieną.

Dievuliau mano, jūs net neįsivaizduojat, kiek tą naktį buvo žvaigždžių…

Karališkasis balkonas

Kažkur šalia Skotino.

Skotino Cave.

Oplia.

Fotogeniškas ežiukas.

Sitia.

Paplūdimio lobis.

Rodyk draugams

Baigėsi mūsų klajonės, bet tik dabar pajaučiau, kad galiu ir su jumis pasidalinti matytomis pasakomis ir mitais. Taigi, pradedam pasakojimų ciklą „Kaip angry puppies Kretą užkariauti norėjo“.

Kadangi mes ne lazy bastards, o tikri nuotykių ieškotojai, vienintelis tikrai žinomas dalykas buvo mūsų skrydžio pirmyn ir atgal laikas. Mes neužsisakėme viešbučių, nerezervavome mašinos ir beveik nieko neplanavome. Pasiėmėme palapines, (patikslinsiu, su mumis kartu klajojo dar viena nuotykių ištroškusi pora), šiek tiek maisto, truputėlį rūbų ir žemėlapį su mažais kryžiukais pažymėtomis „Reikia pamatyti“ vietomis. Turėjome kelionės palydovą GPS kalbantį Broniaus iš Radijo Šou balsu ir daug geros nuotaikos.

Vietos lėktuve leido beveik dvi valandas mėgautis kortų žaidimais. Sėdintys šalia kiek pavydžiai ir su dideliu susidomėjimu sekė mūsų žaidimus, o gėrimus bei maistus vežiojančios kiaunės kuriam laikui pristabdė mūsų azartinių lošimų taško veiklą. Bet už tai gavau cukraus į savo kolekcinį stiklainį. Praskridom virš daugybės sostinių ir pagaliau nusileidome karščiu žėrinčiame Heraklione ant jūros kranto. Spygavome pro lėktuvo langelius matydami palmes, oleandrus ir žydrą jūrą. Išėjus šiek tiek prislėgė karščio ir tvankumo banga, tačiau nelabai piktybiškai. Herakliono oro uoste turėjome susitikti su Konstantinos Kostas. Jis super duper paslaugus graikas, kurio svetingumu turėjome džiaugtis pirmąjį vakarą. Bet gi pietiečiai niekur neskuba. Apie darbus ir kitus nemalonius dalykus jie sako… tommorow… Gerai, kad jo žadėto svetingumo sulaukėme visai greit (per valandą). Su jo palyda patraukėme į vietinę ir nuo turistų akių itin saugomą taverną, į kurią tokie kaip mes greičiausiai kelio nerastų.

O nom nom nom… Maistas. Vynuogių lapai ir cukinijų žiedai įdaryti ryžiais, ryžiai ir makaronai išvirti kepamo ožiuko pilve, rūkytos kiaulienos mėsa kepta ant žarijų, keptas ėriukas, salotos, skirtingos duonos ir padažai… Galiausiai ąsotėlis šaltos kaip ledas „rači“ ir lėkštė vaisių. Kažkur prie gynybinės sienos prasidėjęs koncertas nuskaidrino mintis ir staiga viskas tapo aišku. Prasidėjo atostogos.

Vakare jaukiuose namuose išsiskleidėme savo žemėlapį ir Konstantinos pridėliojo dar tiek pat kryžiukų. Išgirdęs, kad bandysim per savaitę apkeliauti visą salą, jis primygtinai siūlė nekvailioti ir tiesiog sugrįžti dar kartą. Kreta tiesiog per nuostabi, kad pamatytumėte ją per savaitę.

Ach, koks jis buvo teisus.

Marmurinė Kretos žemė.

Rači

Rodyk draugams

Man regis žaliasis prakeiksmas nenori pasitraukti iš mano ramaus gyvenimo.  Tik įsikūrus, visuose kampuose apgyvendinau kažkokių augalėlių. Balkone žaliavo visi kampai, o kambariuose ir virtuvėje puikavosi bent po 2 mano žalius pasididžiavimus. Bet ne.

Pirmasis žaliojo prakeiksmo raitelis nepūtė į trimitą. Pirmasis mano gėles apdorojo mažasis demonas, kuriam balkonas pasirodė per maža erdvė ir prireikė lipti ant palangių. Sudie sprigės ir surfinijos.

Dar kažkiek aptvarkiau numestas ir išvartytas gėles, bet niekas negalėjo išgyventi antrojo žaliojo prakeiksmo raitelio pasirodymo. Maniau, kad gėles apsaugosiu, jei jų neužkelsiu ant palangės. Aha. Tik nepagalvojau, kad mažasis demonas turi ir kurmio genų. Gimtadieninio vakaro įkarštyje atbėgo mažasis kurmis visas žemėtas. Dabar jau tikrai sudie sprigės ir surfinijos.

Jei ne mažojo demono pasirodymai, tai pati motulė gamta man liepia neauginti nieko. Aš, naivi pradedančioji sodininkė, nusprendžiau, kad gražių baltų lovelių nereikia badyti, nes tada reikės daikto po loveliu. Juolab, kad pilypilaitėj balkonai įstiklinti buvo, nebuvo didelio poreikio badymams. Čia atsikrausčius viską pamiršau. Atmintį atgaivino gailios mano kvapiųjų žirnelių ir dar kaži kokių gėlyčių ašaros per lietų. Paskandinau visą karalystę. Juokingiausia, kad net ir paskandinusi nesusiprotėjau prabadyti skylučių. po antro paskandinimo tą padarė Zuikis nematytas.

Vakar visai ramiai sėdėjau greičiausiai delfyje ir staiga neaiškus triukšmas iš balkono. Mažasis demonas miegojo šalia, tai pradėjau nujausti tikrai negerą. Bus pasirodęs paskutinis ketvirtasis raitelis. Ponas V. Vėjas.

Jis aukštyn galva išvertė mano patį didžiausią lovelį. Visas turinys ir pats lovelis nukrito ant Zuikio nematyto auginamų ir puoselėjamų pomidorų. Pamačius vaizdą, tiesiog uždariau balkoną ir ramiai pareiškiau, jog daugiau nieko neauginsiu.

Šiandien jau viskas ramiau. Mano žalioji karalystė šiek tiek atsigavusi. Viskas vėl sukaišiota į žemes, gausiai palieta ir netgi žydi. Pomidorai atsipirko vienos šakelės su žiedais netektimi ir švelniu nubrozdinimu. Mano balkoniniai bazilikai ir petražolės bujoja, o virtuvinės prieskoninės žolelės lyg ir pajautė rudenį. Papartis išleido dar pora naujų lapų. Juka toliau augina kotą. O imbieras džiugina jau antru lapu.

Ta proga, manau, einu ką nors nuveikti.

Rodyk draugams

Geltonai minkštų nektarinų sultys bėga pirštais ir kvepia nebūtais kraštais.

Rodyk draugams

Na koks didelis beribis pasimetimas ir tingulys. Kas įdomaus? Kairės rankos smiliaus nagas yra maža boružė. Balkone pražydo pirmoji mano gėlė. Imbieras išleido pirmąjį lapą. Namuose tvarka. Noriu eiti apsipirkti. Noriu batelių ir suknelės. Ach, noriu tos žalios suknelės, kuri taip dailiai priglunda prie kūno. Bet jau trys mėnesiai prabėgo nuo paskutinio pasimatymo su ja. Tikriausiai ji pabėgo pas kitą. Noriu nusipirkti mažą spygliuotą augalą ir iki kalėdų užauginti iki didelio spygliuoto augalo, kad nereiktų mokėti didelių pinigų ar kirsti miškuose žaliuojančių. Argi galėčiau. Ir dar padovanoti tris kaktusiukus Zuikiui. Tą galiu padaryti ir šiandien. Tik kad lyja negražiai. Lijo.

Planuoju atostogas. Idealusis mano planas: patogus automobiliukas ir gerai sudėliotas kelionės maršrutas aplankant daugybę vietų, nakvojant įvairiose vietovėse (dėl manęs kad ir palmių giraitėse), daug nuotykių ir daug visokių įdomybių pakeliui (R. sakė, kad merginos deginasi topless. Man stresas). Deja, mano idealus planas šiek tiek (netgi labai) skiriasi nuo mūsų kelionės draugų plano (deginimaisi ir šėlionės po barus). Dilema. Išeitis: parengti iš tiesų puikų kelionės planą, kuriam atsispirti nesugebėtų bet ir tingiausi atostogautojai. Plano ir maršruto galvojimo progresas: 1%. Laiko galvojimui lieka vis mažiau. O planuose dar savaitėlė nuostabiausiame kaime su ilgomis morkų lysvėmis bei jokio interneto.

Tak vot.

Rodyk draugams